Vasara Taize…

Daugelis vasarą vykusių piligrimų buvo girdėję apie TAIZE. Tai vienuolyno kaimelis šiaurės Prancūzijoje. Apie jį man pasakojo brolis. Atvykus į TAIZE, mano dėmesį patraukė jaunų  žmonių gausa. Vieni jų buvo siauraakiai, o kiti – tamsiaodžiai, tačiau visus žmones kažkas vienijo. Aplink viešpatavo ramybė ir draugiškumas, nebuvo girdėti pašaipių replikų negalią turintiems žmonėms. Iš pradžių turėjome susiskirstyti į grupeles pagal amžių. Po to kiekvienai grupei buvo paskirti tam tikri darbai. Jie tikrai nebuvo sunkūs. Išmokome pagaminti valgį, išvirti arbatą, bandėme išvalyti didesnius už save šaldytuvus. O maisto šiame kaimelyje tikrai netrūksta, nes valgoma 4 kartus per dieną. Svarbiausia, atsirinkti ar tu vegetaras, ar  ne. Vis tik didžiausią įspūdį man paliko pamaldos, kurių metu tvyrodavo ramybė ir susikaupimas. Pamaldų metu įvairiomis kalbomis buvo giedamos giesmės. Ten skambėjo ir lietuvių kalba giedamos giesmės. Kiekvienas iš mūsų suradome savo sielai artimą giesmę. Neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su broliu Robu, vienuoliu, kalbančiu lietuviškai. Jis padėjo mums surasti atsakymus į daugelį mus kamuojančių klausimų.        Negalima pamiršti ir ten vykusių pamokėlių, kurias dėstydavo grupei paskirtasis brolis. Jos vykdavo anglų kalba. Ir kiekvienam ši kalba tapdavo suprantama. Draugų iš viso pasaulio buvo  galima susirasti laisvu laiku „prie laužo“:  kai vienas, pasiėmęs gitarą, pradeda groti visiems žinomą dainą, o kiti nedelsdami prisijungia savo balsais.

Galėčiau pasakoti ir pasakoti savo prisiminimus, tačiau pajusti tą dvasią galima, tik pabuvojus TAIZE…

 Vaida

2010 m. liepos 1-13 d.