Jaunimo dienos: svarbiausia, ką patyrėme ir matėme, tą skelbiame ir liudijame jums, skaitytojai!

Katalikiškas jaunimas penktadienio vidurdienį (birželio 28 d.) rinkosi, kiti nedrąsiai, kiti pakiliai nusiteikę. Nemaža susirinko – apie šimtą jaunuolių susėdo į du autobusus ir išvyko į kelionę, dauguma nė nenutuokė, kas tai yra Jaunimo dienos. Iš Šakių rajono vyko ir daugiau dalyvių, savo ruožtu kilusių į kelionę grupelėmis.

Nors oras nieko gero nežadėjo, dalyvių autobusai netikėtai pasuko į Pilviškių geležinkelio stotį.

Daugumai dar nebuvo tekę važiuoti traukiniu, tad kelionė vyko su atrakcija. Išlipus iš traukinio Kaune, pasitiko būrys savanorių su daina ir iškart nuteikė šventiškai.

Nakvynei gavome mokyklą ir įsikūrę joje, rinkomės Santakoje į atidarymą. Nepaisant lašnojančio dangaus, visų dalyvių nuotaika buvo puiki. Dalyvių skaičius akyse augo, nes informacinėje palapinėje dar renginio metu buvo galima prisiregistruoti ir dalyvauti jaunimo renginyje.

Išgėrę  renginio organizatorių vaišinamos arbatos, visi rinkosi klausytis koncerto, o paskelbus atidarymą prasidėjo Švč. Sakramento procesija Kauno miesto gatvėmis.

Tūkstantinės minios jaunuolių plaukė šlovindami Viešpatį siauromis senamiesčio gatvelėmis tarsi srauni pavasario upė, o žmonės lindo per langus ir mojavo rankomis, giedodami ir melsdamiesi drauge: „Dieve, Tu – mano skydas, Tu – mana uola.“.

Sankryžose link „Žalgirio“ arenos eismas buvo sustabdytas, budėjo policininkai, tad itin gausi procesija nevaržoma galėjo judėti per miestą garbindama Viešpatį. Kaip gražiai vieningai moka užtraukti giesmę broliai lietuviai. Tai įrodė jau pirma Lietuvos jaunimo diena.

Šakiečių ryte laukė pusryčiai Kauno kunigų seminarijoje. Visi buvo maloniai sutikti ir draugiškai pavaišinti. Nuoširdžiai padėjo LJD savanoriai, seminarijos klierikai. Jie aprodė kunigų seminariją, supažindino su jos istorija.

Po pusryčių sekė ryto malda bei katechezė seminarijos bažnyčioje, kurią vedė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Vyskupas pasidalino savo asmenine patirtimi, kad būtent šią dieną (birželio 29 d.), prieš 16 metų buvo įšventintas vyskupu.

„Dar šią minutę iki sukakties trūksta kokių poros valandų, bet manau galima tai užskaityti“,  – juokavo vyskupas Rimantas Norvila – „Ši seminarijos bažnyčia yra man sava, kadangi šią seminariją baigiau, vėliau teko čia dirbti rektoriumi ir dalyvauti jos atnaujinime, todėl tai yra man lyg jaukūs namai.“

„Pastebėjau, kad žmogus, kuris viskuo domisi, ilgai išlieka žvalus ir jaunatviškas. Ir kuo labiau žmogus domisi, tuo pažinimo džiaugsmas yra didesnis“, – mąstė ganytojas. Vyskupas daug kalbėjo apie jaunimo bendrystės formas, tarpusavio santykių realybę, dvasinį ryšį kasdienybėje, skirtingas bendravimo patirtis.

 „Be Viešpaties visada kažko truks… Jėzau, priimk mus tokius, kokie esame dabar…“ – iš visos širdies kalbėjo ganytojas.

Pirmieji pietūs prie „Žalgirio“ arenos prikaustė vietinių kauniečių dėmesį: aplinkui areną esanti pievelė buvo „nutūpta“ bevalgančiųjų. Kiekvienas, gavęs savo davinį, ieškojo vietelės prisėsti ant žolytės. Miesto žmonės eidami kraipė galvas: „Kas tik ten per renginys vyksta, kad šitiek žmonių susirinkę?..“.

Gavę atsakymą, kad tai yra LJD ir, kad štai renkasi katalikiškas jaunimas, stebėjosi: “Iš kur Lietuvoje tiek gražaus tikinčio jaunimo?“.

Po pietų dalyviai skirstėsi į teminius užsiėmimus, kurių buvo netoli 50. Vėliau, vykstant atgailos ir susitaikinimo liturgijai, kai pilnutėlė „Žalgirio“ arena užgaudė „Aleliuja“, širdis suspurdėjo džiaugsmu ir kūnu lakstė šiurpuliukai… Atėjo supratimas, kaip vieningai visi myli Viešpatį.

Nuodėmė yra prisirišti prie nuodėmės – atsikratykite jos“, – kalbėjo vyskupas Kęstutis Kėvalas. Ekranuose žėrėjo žodžiai: „Mano vaikeliai, rašau jums, kad daugiau nebenusidėtumėte…“, „Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume Jį melagiu ir nebūtų mumyse Jo žodžio…“.

Per susitaikymo pamaldas, minia kunigų pasklido po areną, kryželiais pažymėtose vietose laukė norinčių nuplauti nuodėmę. Tikriausiai liko tik mažuma žmonių, kurie nepasinaudojo tokia masine susitaikymo dovana. Visa arena akimirksniu ištuštėjo, o nusidriekė ilgiausios eilės prie „klausyklų“. Tai buvo masinis sielų apvalymas.

Vakare vyko pantomimos teatro aktoriaus Alekso Mažono teatrinė improvizacija, labai gyvenimiška, prikaustė žiūrovų dėmesį. O kai muzikantų rankose pragydo instrumentai ir garsus paskleidė iš Olandijos atvykusi grupė „Trinity“, visa „Žalgirio“ arena, lyg upė pilna srovių – pasruvo žemyn nuo sėdimų vietų į aikštę. Ir klierikai, ir kunigai, ir vienuolės, kartu su jaunimu apimti bendrystės Dievui jausmo, kartu linksminosi ir laužė nustatytus standartus.

Po grupės sekė šlovintojų pasirodymas, jis buvo taip pat pritrenkiantis, uždegantis jaunas širdis. Jaunimas, pirmą kart atvykę į Jaunimo dienas, sakosi tikrai nesitikėję sulaukti tokių linksmybų! Smagu buvo stebėti daugiatūkstantinę minią, tokią vieningą, nuoširdžią: „Tik dėl Tavęs, Viešpatie!“ – aidėjo minios šūksniai. Stulbino tokia dalyvaujančiųjų vienybė, kai susiliejo dainoje ir šokyje. Kilo miškas rankų, siūbavo kūnai iš meilės: „Mano Viešpats Tu, neturiu daugiau nei Tu!”.

Pabaigai žodį tarė ir palaimino Lietuvos jaunimą arkivyskupas Luigi Bonazzi, apaštališkasis nuncijus – Šventojo Sosto atstovas Lietuvoje: „Pradžioje buvo žodis ir jis buvo pas Dievą, manyje turi būti tyla, kuri klauso to žodžio“.

Ryte jaunimas sugriovė visus mitus apie nesimeldžiančius paauglius ir tūkstantinės minios lūpose suskambo Rožinio malda. Ji buvo kitokia, nei įprastai, tai buvo šlovinimo malda ir liejosi iš kiekvienos širdies asmeniškai.

Sugaudė arenos: „Aleliuja!”. Užliejo aikštę dieviški garsai: „Aleliuja!“. Prasidėjo tiesioginė LTV transliacija iš „Žalgirio“ arenos visai šaliai, kad visi įsitikintų, kaip jaunimas buriasi bendrai maldai. Šlovintojai įnešė visai kitus garsus į šią liturgiją, nei esame įprastai girdėti, tad šv. Mišios arenoje neprailgo, visi LJD dalyviai aktyviai jungėsi prie maldos, šlovinimo, bei atidžiai klausė Dievo žodžio.

Homilijoje arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kalbėjo apie draugystę: „Jis paaukojo save ant kryžiaus, kad įrodytų savo draugystę!“.

„Nuodėmės kalėjimas yra pats baisiausias, iš jos išvadavo Jėzus – eik ir daugiau nebenusidėk! Nė vienas, kuris paėmė arklą ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei. Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau – sakė Viešpats!” – dar keletą žodžių tarė vyskupas Kęstutis Kėvalas.

“Atnešam prie Tavo kojų savo rūpesčius visus” – mirgėjo raidės ekranuose, ”Savo rankų ištiest nebijok, Jis lydės kelyje, nesustok!”.

“Jaunimo dienos tik prasideda! Niekas nėra per sunku tam, kuris myli! Keliauk kartu su Jėzumi Bažnyčioje ir kartu su kitais!” – skambiais žodžiais prakalbo apaštališkasis nuncijus arkivys. L. Bonazzi Mišių pabaigoje. „Aš su dideliu pasitikėjimu žvelgiu į ateitį, pasitikiu Jėzumi. Pasitikėjimas vis dar auga, kai žvelgiu į jus šioje arenoje! Tas ateities pasaulis ir gyvenimo aušros gražiausi spinduliai esate jūs!”

„ML“ Jūratė

Kunigo Armino Lukoševičiaus nuotraukos.