Taize žiemos prisiminimai…
Noriu padėkoti už Taize kelionę, už tokį Naujų metų sutikimą, kokio dar niekada nebuvau turėjusi. Tai buvo kelionė, padėjusi man daug ką suprasti, kažką atrasti naujai, mėgautis žmonių artumu, jų bendryste, šiluma, gerumu.. Visos maldos, giesmės, meilė Dievui, ir nauji pažįstami pasiėmė dalelę mano širdies, palikdami joje neišdildomus, bet pačius gražiausius prisiminimus. Tai kelionė, kuri į mano gyvenimą atnešė daug šilumos ir daug gėrio.
Taip pat ačiū už tą mielą dovanėlę. Atviruko žodžiai palietė mano sielos kerteles ir sušildė širdelę.
Ačiū, ačiū, ačiū. Už viską.
Tikiuosi, kad mūsų bendravimas nenutrūks, o dar labiau stiprės.
Su pagarba,
Kristina
Griškabūdis
2009 m. Poznanė, Lenkija
_____________________________________________________________________
Papasakoti tai, ką patyriau Poznanėje, neįmanoma… Tai, ką parsivežiau, širdyje, „netelpa“ į jokius žodžius. Tiek gėrio, rūpesčio, pasitikėjimo, tikėjimo… dar niekada neteko jausti. Mane labiausiai sužavėjo piligrimus priėmusių šeimų Šrem’e svetingumas ir nuoširdumas. Aš su Rūtele (tarp kitko, Rūtelė nuostabus žmogutis, kuris kentė mane visą kelionę. Džiaugiuos, kad susipažinau su ja) gyvenom lenkų Pietvasiewski šeimoje, kurie augina penkis sūnus ir vieną dukrą. Tokio šilto priėmimo net pas pačius artimiausius gimines nesulauksi… Jie tokie paprasti, bet begalo nuoširdūs ir dosnūs. Tikriausiai mudviem su Rūtele atidavė visą savo šilumą ir gėrį. Kiekvieną rytą mūsų mama Lenkijoje kėlės, kad pagamintų pusryčius, įdėtų priešpiečius. Maža to, kasryt išlydėdavo su šypsena, rūpestingai paklausdama, ar turim pirštines ir kepurę. Vieną rytą, net savo dukros Sofijos šaliką man užrišo, kad tik nesušalčiau. Palaimino, kad tik kas blogo nenutiktų… Kaip padėkoti tokiems žmogučiams, kurie tau atiduoda viską: meilę, rūpestį, šilumą…? Jaučiuosi tokia skolinga…
Mes gyvenom Šrem’o miestelyje, kuris maždaug už 42 km nuo Poznanės. Miestelis nėra labai didelis. Jame, jei gerai supratau, gyvena apie keturiasdešimt tūkstančių gyventojų, yra trys ar keturios bažnyčios ir dar kareivinės turi savo atskirą bažnytėlę. Na, Šrem’as turi gražų parką, kuriame yra paminklas KGB nužudytiems inteligentams 1940-aisiais, turi klubą, parduotuvių… neteko matyt kažkokių muziejų ar pan.
Labai noriu papasakoti apie įspūdžius gruodžio 31 d. ir sausio 1 d. Naujuosius metus prisiminsiu visą savo gyvenimą. Jei būčiau Naujuosius šventus Lietuvoje, tai būtų buvę maždaug taip: daug alkoholio, maždaug penkiolikos paauglių kompanijoje. Buvo JĖGA. Po pamaldų visi susirikome klube, kuriame kiekviena tauta padainavo ar (ir) pašoko, reprezentuodami savo šalį. Po prisistatymo vyko tarptautinė diskoteka. Aš niekad nemaniau, kad taip gera ir taip smagu gali būt šokiuose (na, arba diskotekoje), nes man niekad neteko nieko panašaus patirti Lietuvoje, nors nepraleidžiu nė vienų šokių…
Dar nepasakojau apie Poznanę, MTP ir, žinoma, pamaldas. Kasdien turėdavom vienas Šv. Mišias ir trejas pamaldas. Atrodo tai turėtų atsibosti iki gyvo kaulelio, bet, toli gražu, taip nebuvo… Labai puikus dalykas yra vidury pamaldų tyla.
Ech…
Galėčiau pasakoti dar labai daug, bet… atsibos skaityti. Taigi, manau, pakaks. TAIZE Naujametinis susitikimas – tai geriausia, kas galėjo nutikti… Tas visas laikas – tai akimirka, verta amžinybės. Supratau, kad Dievas man dovanojo viską: mamytę, tėvelį, sesytę, bet mes vieni kitų nevertinome… Labai didelė to kaltininkė esu ir aš… Šios kelionės dėka, įgavau daug jėgų. Jas panaudosiu tilto statymui tarp manęs ir mano tėvų, nes iki šiol tarp mūsų buvo per didelė praraja…
Dovilė
Marijampolė
2009 m. Poznanė, Lenkija
__________________________________________________________________
Dėkoju už jūsų gerumą, kad pakvietėt į Taize – Poznanėje. Žinoma, dėkui Dievui, bet juk žmonės ir yra tie įrankiai per kuriuos JIS daro gerus darbus.
Norėčiau pasidalinti šių metų Naujametiniu susitikimu. Man jis buvo pats geriausias iš visų. Jaučiu Jo ypatingą artumą. Ir nebuvo tokios baimės, kuri lydėdavo per praeitus susitikimus. Žinoma, būna visokių išbandymų tokioje Pasitikėjimo piligrimystėje. Bent jau man – tai tikrai. Pamatai, koks esi žmogus su kitais ir kaip pasitiki Juo. Supranti, kad esi silpnas ir bejėgis. Tik Juo pasikliaudamas, gali sutvirtėti.
Tai nėra lengva, bet dėkui Dievui už Jo išbandymus ir šią kelionę.
Džiaugiuosi šeima pas kurią gyvenau. Dar tokių žmonių nebuvau sutikus. Koks paprastumas ir tikrumas iš jų širdžių dvelkia . Dievo dvasia juose gyvena. Dėkui Jam už tokią dovaną. Meldžiausi Šventajai Dvasiai, kad man padėtų susikalbėti su šeima, nes man visad sunku peržengti kalbos barjerą Šį kartą viskas buvo tiesiog malonė. Susikalbėjom ir nebuvo didelių sunkumų. Jaučiau didelę šilumą. Taip Viešpats prie mūsų prisiliečia per kitus.
Taize malda – vienybė ir ramybė su kiekvienu žmogumi, esančiu šalia. Buvau išėjusi į tylą ir visą triukšmą atidaviau Jam. Kryžiaus malda virpino mano širdį. Didingas momentas yra padėti galvą ant Jėzaus ir prisiliesti prie Jo kančios. Tada jaučiau išsilaisvinimą. Su Jėzumi visada esu laisva. Jo meilė mane laisvina.
Kiekviena akimirka praleista maldoje man yra prisilietimas, nusižeminimas, atsidavimas ir prasmė gyventi…visada tai atrandu joje. Taize – malda labai stipri. Joje
sugeba tūkstančiai sielų atsidūsėti Jo ramybėje. Ar tai ne stebuklas? Taigi, esu laiminga ir vis trokštu ieškoti, kaip pailsėti, praturtėti ir duoti. Kad tik nepasiduočiau ir priimčiau Jo valią…dėkui…
Rūta
A. Panemunė
2009 m. Poznanė, Lenkija
_____________________________________________________________________
Šis Taize susitikimas buvo šaunus. Man labai patiko tas pirmas įspūdis, kai tiek daug jaunimo vienoje vietoje meldžiasi. Buvo pirmas kartas, kad Taize susitikimas paliko neišdildomą įspūdį. Manau, dar ne kartą važiuosiu.
Šeima buvo labai svetinga. Ačiū už organizavimą.
Robertas
Kybartai
2009 m. Poznanė, Lenkija