Vilkaviškio vyskupijos ministrantų, adoruotojų ir giedotojų stovykla

Š. m liepos 12–19 dienomis Nemunaityje (Alytaus rajonas, Kaišiadorių vyskupija) vyko tradicinė, devintoji, Vilkaviškio vyskupijos ministrantų, adoruotojų ir giedotojų stovykla, kurią organizavo vyskupijos jaunimo centras drauge su vyskupijos parapinės katechezės ir religinio švietimo centru. Stovykloje dalyvavo šimtas ministrantų, adoruotojų bei giedotojų iš daugelio Vilkaviškio vyskupijos parapijų, bei keli stovyklautojai iš Kauno bei Vilniaus arkivyskupijų. Šių metų stovyklos tema (Su)Kūrimas aprėpė Pradžios knygos pirmąjį skyrių, kur kiekvieną dieną buvo gilinamasi į atskirą Dievo kūrybos dieną.

Liepos 12 dieną stovyklautojai tik atvykę į stovyklą, drauge su savo tėvais turėjo nueiti kūrybinėmis užduotimis, teologiniu ir bendražmogišku išprusimu pažymėtą estafečių kelią, po kurio visi rinkosi iškelti Lietuvos valstybinę vėliavą bei susipažinti mažesniuose būreliuose, kurie stovykloje vadinami šeimomis. Po stovyklos atidarymo Eucharistijos stovyklautojai dalyvavo stovyklos atidarymo programoje, kurioje stovyklos vadovai (devyniolika asmenų) vaikams parodė misterinį spektaklį „Sukūrimas“, prisistatė visi devyni stovyklos šeimų būreliai (Sparnuočiai, Vandenynas, Ryto aušra, Dangaus skliautai, Želmenėliai, Vėjo dvelksmas, Šviesuliai, Gyvybės alsavimas, Rojaus sodas). Programa užbaigta Šventežerio parapijos jaunimo krikščioniškojo pantomimos teatro spektakliu „Pasaulio sukūrimas“ (rež. Kun. J. Cikana ir mokytoja J. Goberienė).

Liepos 13 diena. Šios dienos tema – „Tebūnie šviesa“ stovyklautojams buvo pristatyta iškart po pusryčių. Kiekviena stovyklos diena turėjo savo įvadą – mokymą katechezę, kurioje stovyklautojai dalyvaudavo prieš kasdienes šv. Mišias. Šią dieną stovyklautojus aplankė Vilkaviškio vyskupijos ganytojas Rimantas Norvila. Vyskupas vadovavo šv. Mišioms, kuriose patarnavo iš stovyklaujančių ministrantų sudaryta asista, homilijoje dalindamasis dienos Dievo žodžio aktualijomis; pabendravo bei papietavo drauge su visais, skyrė laiko asmeniniam susitikimui su stovyklos vadovų komanda ir giesme bei kukliomis dovanomis buvo palydėtas į kelionę. Po pietų stovyklautojai dalyvavo pasirenkamuose būreliuose, kurie veikė visą stovyklos laiką. Jų buvo tikrai gausu ir įvairių. Tai: liturgika, italų kalba, retorika, giedojimas, gyvūnijos pasaulyje, raižymas, rožinių gamyba, žaidimų pasaulyje, draugystės juostelės, sportas, rankdarbiai iš odos, popieriniai stebuklai, lyderiavimas, vėlimas iš vilnos, siuvinėjimas kryželiu, forografija, audiovizija, pirmoji med. pagalba, origamis, plastinė anatomija, dailės menas, dekoravimas, reklamos pasaulis, kino menas „nuo pradžios pasaulio“, vitražai ir tinklinis. Diena užsibaigė vakaro programa žygiu „Šviesos takas“, kuriame stovyklautojai apmąstė šviesos prasmę ir simboliką.

Liepos 14 diena – „Link dangaus“ – buvo skirta apmąstyti dangaus temai tiek krikščioniška, tiek bendražmogiška prasme. Vidurdienį Nemunaičio bažnyčioje lankantis keliaujančiai Dievo Gailestingumo paveikslo kopijai, visi drauge giedojo Dievo gailestingumo vainikėlį bei Dievo gailestingumo litaniją. Stipriausias šios dienos įvykis buvo vakarinės Susitaikinimo sakramento pamaldos, kuriose taip pat vyko ir Švč. Sakramento adoracija. Penki kunigai net pusantros valandos klausė išpažinčių, o bažnyčoje buvo giedamos giesmės, kuriomis stovyklautojai ir vadovai turėjo galimybę liudyti kitiems savo tikėjimą. Jaunimo liudijimai išties buvo labai jautrūs ir padrąsinantys priimti Jėzų į savo gyvenimą ir juo sekti.

Liepos 15 diena – „Jo dovanos“ – padėjo stovykloje dalyvaujantiems 12–16 metų asmenims suvokti, kad visa, ką turime, turime iš Dievo malonės. Visa yra Jo dovanos, kuriomis esame kviečiami dalintis su kitais, suvokiant, kad pirmiausia žmogus, kaip asmuo, yra dovana. Po pilnos ir intensyvios dienos visi dalyvavo orientaciniame žygyje Nemunaičio pušyne, kuriame buvo vertinami ne tik greitumas ir profesionalumas, bet pabrėžiama draugiškumas, kultūra ir gebėjimas veikti drauge. Kai kuriems šis įvairių užduočių pripildytas žygis tapo tikru išbandymu.

Liepos 16 diena – „Tėkmė“ – buvo įspūdinga tuo, kad vadovai surengė „vandens mūšį“, kuris stovyklautojams atminty liko kaip labai netikėtas ir malonus akibrokštas, o vakaro programoje stovyklautojai turėjo imituoti žinomus ir tikinčius pasaulio lyderius dalyvaudami „Žvaigždžių parade“. Užduotį jaunimas suprato ir išpildė itin kūrybiškai ją užbaigdami šaunia ir linksma diskoteka.

Liepos 17 diena – „Vieta gyventi“ – buvo skirta apmąstyti gyvenimui žemėje, atsakant į klausimus, kaip aš atnaujinu žemės veidą dvasine ir fizine prasme. Šią dieną stovyklautojai šventė Eucharistiją su vietinės parapijos bendruomene, liturgijai suteikdami jaunatviškumo ir susirinkusiems padėdami suvokti, jog tikrai yra puikaus tikinčio jaunimo. Dienos tėkmė atvedė prie nuostabaus filmo „Vandenyno gelmėse“ peržiūros ir dviejų alternatyvų pasirinkimo – diskotekos, arba Švč. Sakramento adoracijos bažnyčiose. Ir visų nuostabai, šiuos du kelius stovyklautojai pasirinko maždaug per pusę.

Liepos 18 diena – „Atvaizdas“ – kvietė mąstyti apie žmogaus panašumą į Dievą, rasti panašumų ir skirtumų bei kelti klausimą, kodėl kartais būname taip toli nuo Dievo, ir kas mus gali vėl prie jo priartinti. Šią priešpaskutinę dieną stovykloje vyko rinkimai, buvo renkamas kultūringausias, mandagiausias bei draugiškiausias stovyklautojas, kuriam atiteko puikūs, iš Romos parvežti marškinėliai su Leonadro da Vinči piešiniu. Dieną stovyklos radijo laidoje buvo kalbama apie šimto metų jubiliejų švenčiančią Ateitininkų federaciją bei skambėjo kvietimas savo mokyklose ir parapijose steigti ateitininkų kuopas. Vakare vyko tradicinės futbolo varžybos, kurios pradedamos estafetinėmis užduotimis, o vėliau susirungė stovyklautojų ir vadovų komanda, ir tradiciškai vadovų komanda pralaimėjo, nes dalis stovyklautojų turi specialų sportinį pasirengimą ir būna pranašesni už daugelį vadovų. Prasidėjus paskutinei nakčiai stovykloje, norintieji dalyvavo visą naktį trukusioje Eucharistinėje adoracijoje, kurioje buvo kviečiami melstis už stovyklą, už savo artimus žmones bei už parapines bendruomenes, kuriose ieško gilesnio Dievo pažinimo. Stebėtinas stovyklautojų noras bei ryžtas atsikelti pasirinktą valandą naktį ir būti Eucharistinio Jėzaus artumoje leidžia su viltimi žvelgti ir į Bažnyčios ir į tautos ateitį.

Liepos 19-oji – „Septintoji diena“ – tai paskutinė stovyklos diena. Šią dieną katechezėje buvo kalbama apie Viešpaties dienos – sekmadienio – šventimą bei kokia turėtų būti krikščionio kataliko pozicija. Paskutinė diena stovykloje pažymėta mažų ir mielų atminimo dovanėlių gamyba, skaidriomis draugystės ašaromis, linkėjimais bei šūksniais „iki kitų metų“. Popiet stovyklautojai savo būreliuose drauge su vadovais aptarė stovyklą, išryškindami gerus bei taisytinus dalykus.

Kaip visa ko vainikavimas – vyko stovyklos uždarymo Eucharistija, kuriai vadovavo stovyklos vyr. vadovas kun. Rytis Baltrušaitis, drauge koncelebravo stovyklos vadovas kun. Vytautas Mazirskas bei atvykęs kun. Virginijus Gražulevičius. Homilijoje kun. Rytis sakė: „Stovykla yra laikas, kai mes savo širdies tikėjimo skrynelę pripildome tikėjimo, bendravimo, kūrybos perlų. Dabar ateina laikas tais perlais dalintis aplinkoje, kurioje gyvenate ir mokotės. Būkite drąsūs liudydami savo bendraamžiams tikėjimą Dievu.“

Po iškilmingos vakarienės ir didžiulio torto valgymo, jau dalyvaujant daugeliui stovyklautojų tėvų, vyko atsisveikinimo programa, kurios metu vadovai parodė poezijos spektaklį „Ar jūs atsimenat vaikystės miegą“, buvo žiūrimas stovyklos filmukas, išryškinant pagrindinius stovyklos momentus, stovyklos šokių būrelio nariai atliko nuotaikingą modernų šokį, po kurio visi buvo įtraukti į keletą šokių ir išvyko namo.

Stovyklos vadovai, vaikams išvykus, surengė padėkos už vadovo tarnystę vakarą. Liepos 20 dieną sutvarkė stovyklą, po išsamios refleksijos bei padėkos Eucharistijos atsisveikino su Nemunaičio stovyklaviete iki kitų metų, kai čia vyks jubiliejinė, dešimtoji, Vilkaviškio vyskupijos ministrantų stovykla.

Stovyklos rengėjai dėkingi fondui „Renovabis“, Vilkaviškio vyskupijos kurijai, pavieniams rėmėjams bei visiems, kurie lydėjo šią svarbią Bažnyčios veiklą savo malda ir padrąsinančiu žodžiu.

Kun. Rytis Baltrušaitis