Piligrimo dienoraštis

Tai tik nuotrupos kelio, kurį teko nukeliauti šių metų balandžio 23-30 dienomis, norint dalyvauti popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II paskelbime šventaisiais.

Balandžio 23 diena. 4 valandą ryto aukoju šv. Mišias parapijos bažnyčioje. Dar miega net ir tie, kurie anksčiausiai keliasi melžti karvių. Bent kartą klebonas anksčiausias. Bet tik išskirtine proga – prasideda kelionė į Romą, kur tiek kartų būta, bet niekada tokia proga – Bažnyčios vyrai skelbiami šventaisiais. 6 valandą nuo Marijampolės bazilikos pajuda keturiasdešimties piligrimų autobusas į Šventąjį miestą. Kelionė ilga, bet pripildyta veiklos, buvimo drauge džiaugsmo. Tad po trumpos maldos susipažįstame: pavieniai, šeimos, jauni ir kam „virš penkiasdešimt“ (t.y. virš 80 metų), atviri, lyderiaujantys, tylūs, kompleksuoti. Visų troškimas – Roma, Vatikanas, popiežius Pranciškus ir naujų šventųjų patyrimas. Besimelsdami Valandų liturgiją (sistemingai ryte, per pietus ir vakare), kalbėdamiesi, liesdami rožinio karoliukus net nepajutome, kaip atvykome į Čekiją (kokia maža ta Lenkija) ir Brno mieste viešbutėlyje įsitaisėme pirmos nakvynės ne namuose.

Balandžio 24 diena. Geros nuotaikos kupini leidžiamės toliau į maldingą kelionę, kurią praturtina ir paįvairina gyvos „Kanonizacijos radijo“ laidos, kuriose pristatomos abiejų šventaisiais skelbtinų popiežių biografijos, darbai, linksmieji gyvenimo perliukai. Ir taip… Kalnai… Alpės, kas dvasioje padeda alpėti iš nuostabos. Fotografuoja ir tie, kurie nežino, kodėl tai daro. Kitų žvilgsniai sustingę ties snieguotomis viršūnėmis. Austrija lieka už nugaros. Kirtus Italijos sieną, pradžiunga širdis. Kažkas sava, bent jau italų kalbos pradžiamokslis, kurio pakanka, kad gerai jaustumeisi. Ir jau pirmoje benzino kolonėlėje stabtelėję suvokiame, kad čia gyvenimas verda, nes jis malamas liežuviu. Pavakarį įvažiuojame į Ferarą. Studentų miestas, kuriame apsistoja daug studentų, kol sustyguoja savo gyvenimus tuose miestuose ir universitetuose, kuriuose norės studijuoti ir studentauti. Registratūroje dirbantis vaikinas paklausęs, kur laukia mano grupės jaunimas, šypteli, kai atsakau, kad jaunimu jie kažkada buvo. Bet puikiai pritampame studentų viešbutyje. Naktis būtų rami, jei ne aštrialiežuviai itališkai čiauškantys paukščiai, kurie neleidžia sudėti bluosto. Mūsiškiai žymiai santūresni, net kai kiaušinius deda…

Balandžio 25 diena. Leidžiamės tolyn. Radijo programos keičia viena kitą, informacijos daug, ji sisteminama, pristatoma ilgojo išlipimo Romoje programa. Ir naujovė kelyje – virtinė autobusų, kurių numeriuose dvi mums gerai pažįstamos raidės – PL. Suprantame, kad dvispalvių vėliavų Romoje matysime daug, ar per jas ką nors matysime? Taip, lietuviai visada pasižymėjo taikliu žvilgsniu. Davus instrukciją, kaip ir ko Romoje saugotis, o kam savo širdį atverti, išlipame dižiojoje Termini stotyje ir metro švilpiame į Vatikaną. Pirmosios ašaros… Susitikimas – ilga kaip meilės laukimas eilė. Bet viskas paprasta, viskas įmanoma, mes jau čia. Kupolas įvekiams net širdies operacijas turėjusiems žmonėms, tai kas kad teko lipti ir keturiomis, bet Roma ant delno. Bazilikoje eilės prie naujų šventųjų kapų. Malda ir oro bučinys – santykio kūrimo būdai.

Ne kiekvienas kelias lengvai surandamas, bet paslaugių italų ir geraširdžių mūsų vairuotojų dėka surandame savo viešbutį. Deja ne Romoje. Joje vietos jau seniai nebuvo. Už Romos, bet tikrai itališkai. Svečių namai „Da Giovanni“. Autobusui vos vos įsispraudus į itališkuosius kolektyvinius sodus, pasitinka tipinis italas Giovanni, kurio darbo sistema – ne sistemiškumas. Taip – Italija, netikėtumai. Pasidaliname kambarius. Pagaliau visi drauge vakarieniaujame, prie vieno stalo. Net nereikia klausti: pasta, vynas, salotos, vaisiai. Tai atriša liežuvius ir sąnarius. Naktis.

Balandžio 26 diena. Reikės jėgų. Programa Romai pažinti itin intensyvi. Ką gi. Koliziejus, Šv. Klemenso bazilika, Šv. Jono Laterane bazilika, Šv. Kryžiaus Jeruzalėje bazilika. Ir pirmą kartą miesto autobusas. Nr. 218. Kur? Į Šv. Sebastijono katakombas, kuriose ten dirbantis lietuvis Donatas mielai praveda ekskursiją po katakombas, aiškiai pristatydamas krikščionių patirtį, maldingumą, katakombų reikšmę šiandienai. Kiekvieno vidinė baterija duoda signalą, kad reikia energijos papildymo. Kur geriau tai padarysi nei katakombų prieigose po senaisiais alyvmedžiais. Straipsnio autorius gidas, suprasdamas, kad dar laukia ilga pažintis su Roma, neleidžia įspausti savo pėdsakų Quo Vadis bažnytėlėje, bet stebuklingu būdu visus sutalpina į autobusą ir net nepajuntame, kaip metro lekiame į Didžiąją Marijos baziliką. O čia yra visko: šventumo, ledų, kavos, bet daugiausia PL. Negalėčiau pasakyti, kad Trevi forntanai atgaivino ir nustebino, nes kol iki jų priėjome, nudirbome didelį darbą. Prie Panteono jau laisviau, šv. Kotryna sienietė dar ramiau laukia. O Jėzaus bažnyčia pilnutėlė lenkų skautų. Tegul melždiasi jaunimas, netrukdysime. Pamojavę tautos altoriui jau su ilgesiu skubame pas mūsų draugą Giovanni, kuris Lietuvoje yra viešėjęs net septynis kartus. Nuostabu. Itališka sriuba Minestrone ir didžiulis mėsos kepsnys su salotomis. Taip, taip. Vynas ir vaisiai, savaime suprantamas dalykas. Nakties labai nedaug. Lygiai trečią pajudame Romos link. Mūsų piligriminės kelionės tikslo link.

Balandžio 27 diena. Įveikę visas nepabudusių italų užtvaras, nešini trispalvėmis vieningai giedame giesmę „Glori, glori aleliuja“. Net Veronos italai su susižavėjimu stebi mus ir palaiko nuoširdžiais plojimais. Tą naktį non stop važiuojantis metro išduoda, kad mes nesame pirmieji. Deja… Artėjant Vatikano link, tvarkos prižiūrėtojai mus kreipia aplinkinėmis gatvėmis. Į aikštę nepateksime. Nenuliūstame. Tačiau kol atėjome į norimą vietą, supratau, kas yra silkės statinėje. Statinė nesiplečia, o naujas silkes vis grūda į ją. Ėmiau niūniuoti giesmę. Rankose trispalvė ant keturių metrų laikiklio. Panikuoti, nervintis, grumtis negalima, nepadoru. Via Riconciliazione gatvės pabaiga. Stop. 4.30 val. Šv. Mišių pradžia 10 val. Ką veikti? Atsisėsti. Neįmanoma, nes tuomet turėtų sėsti visi, o jei atsisėstų, niekas neištiestų rankos ir dar šiandien būtume ten sėdėję. Tačiau laikas tirpsta. Daugybė nemokamų spektaklių, kuomet skandalingai italai ieško sau asmeninės erdvės, lenkai įrodo, kad turi alkūnes. Nejauki sumaištis. Į tualetą norėti negalima, nes į jį nenueisi, o jei nueisi, niekada negrįši. Likus porai valandų iki iškilmių pradžios, įjungiami lauko televizoriai: vaizdai iš Jono Pauliaus II gyvenimo ir apaštalinių kelionių. Kuris vaizdas mieliausias? Žinoma, kai Jonas Paulius II lankosi Kryžių kalne.

Gerokai prieš dešimtą ima rinktis įvairių šalių vadovai. Gera pamatyti prezidentę Dalią Grybauskaitę. Jos ir mūsų asmenyje visa Lietuva čia, Romoje, prie apaštalų kojų.

Pajuntu, kad turiu Adomo obuolį, kurio šiaip dėl šokoladinio torto pomėgio nematyti, kai koncelebruoti ateina popiežius emeritas Benediktas XVI. Bažnyčia jį sveikina plojimais ir popiežiškojo vardo šūksniu.

Kokia jėga mistinio Kristaus Kūno. Esame taip arti, kad ne tik kvepalų, bet ir prakaito kvapą gali užuosti, nori to, ar ne. Esame viena. Bent jau fiziškai, nes dažniausiai tik dvasiškai.

Liturgijos pradžia. Vadovauja popiežius Pranciškus. Mylimas, Kristaus savo asmeniu neužstojantis. Ir kai paskelbia, kad neatšaukiamai šventaisiais paskelbia Joną XXIII bei Joną Paulių II, nesulaikome švento džiaugsmo ašarų. Tie, kurie gyveno mūsų dienomis, – mums dangaus įrodymas. Dėkingumas, pasiryžimas, nuoširdumas ir maldos tikrovė. O kai paskelbus šventaisiais pradeda lįsti saulė iš apsiblausiusio dangaus, supranti, kad Dievas patvirtina šį Bažnyčios žingsnį. Pritaria, džiaugiasi.

Ne ką lengviau iš „bažnyčios“ išeiti. Tik jauti, kad neša žmonių srovė. Tačiau pamažu laisvėja, galima įkvėpti grynesnio oro. Dar keletą valandų asmeniškai pabudėję Vatikano prieigose, judame Asyžiaus link, kur be ilgų ceremonijų visi nutyla savo gultuose.

Balandžio 28 diena. Romos Mišiole yra tekstai Mišioms, skirtoms ašaroms išmelsti. Kai per stebuklą gavome galimybę švęsti Eucharistiją Porcinkulės bazilikoje, minėtų tekstų mums nereikėjo. Dievas surinko kiekvieno ašaras ir, anot psalmininko, jas odmaišy saugo.

Vėliau Viduramžių Asyžius su Pranciškumi ir Klara. Tiesiog neaprėpiama nei protu, o širdis pasirodo taip pat ribota sutalpinti. Tik nuostabos atodūsiai.

Ir driekiasi kelias į Vilkaviškio vyskupijai brangią Paduvą, šv. Antano namus. Norintieji turėjo nuostabų vakarą mieste, aikštėse, picerijose, bazilikų prieigose, mažose grupesėse savo kambariuose. Atveri langą, ištiesi ranką ir beveik gali pasiekti šv. Antano baziliką, kurion ankstų 29 rytą sugužėjome ir vienoje iš koplyčių šventėme Mišias. Gera, kad Eucharistija yra šaltinis, kurio niekuo nepakeisi, kad čia gyvas Jėzus, kuris maitina ir stiprina.

Balandžio 29 diena. Kelionė eina į pabaigą. „Kanonizacijos radijas“ ėmė transliuoti laidas, skirtas Šeimos metams. Ypatingo dėmesio susilaukė rubrika „Klauskite – atsakome“. Kokia nuostabi proga sužinoti, dalintis. Visai neprailgo laikas, kai jau lipome iš autobuso Čekijoje, paskutinės nakvynės ne namuose.

Balandžio 30 diena. Mūsų tikslas – namai, Marijampolė, tačiau per Krokuvą, kad galėtume aplankyti šv. Seserį Faustiną. Ir šioje vietoje jau baigėsi italų kalbos vingrybės, todėl Marijampolės šv. Jono Pauliaus II parapijos klebonas kun. Marius Rudzinskas (lenkų kalba) suderino, kad ir čia galėtume švęsti Mišias. Nuplauti gūsingo lietaus, džiaugėmės Dievo gailestingumu, atvertu per seserį Faustiną.

Ir sužiuro mūsų žirgai namų link. Liko dėkojimų, naktinio Rožinio, liaudiškų dainų bei liudijimų laikas, kuris buvo brangesnis, už kažkieno parduotą Ferrari.

Kai gegužės pirmosios rytą, 3.30 val., lipome iš savo namų (autobuso), Marijampolės bazilikos kleve čiulbėjo paukščiai, tik kuklesni už itališkuosius. Šie miegoti netrukdys…

Piligrimas kun. Rytis Baltrušaitis