Kovo 27–28 dienomis vykęs jaunimo savaitgalis „Dykuma be publikos“ tapo kvietimu į vidinę kelionę – į erdvę, kurioje nutyla išorinis triukšmas ir atsiveria galimybė išgirsti Dievo balsą. Dykuma Šventajame Rašte dažnai suvokiama ne tik kaip išbandymo vieta, bet ir kaip ypatingas susitikimo su Dievu laikas.
„Todėl štai aš ją viliosiu, vesiu į dykumą ir kalbėsiu jos širdžiai“ (Oz 2,16).
Savaitgalio mokymus vedė Jacinta Goberienė, kvietusi jaunimą atpažinti savo gyvenimo dykumas – tiek tas, kurios pasireiškia kaip tuštuma, vienatvė ar dvasiniai išbandymai, tiek tas, kurios tampa Dievo veikimo vieta. Pirmojo vakaro įvadas padėjo pažvelgti į dykumą kaip į kelią, kuriuo kiekvienas žmogus yra kviečiamas eiti. Šią patirtį pratęsė Kryžiaus kelias – maldos forma, leidusi dalyviams susieti savo gyvenimo sunkumus su Kristaus kančia ir atpažinti juose išganymo prasmę.
Antroji diena buvo skirta gilesniam apmąstymui. Mokymuose atsiskleidė dykumos dvilypumas: ji gali būti tiek nyki ir klastinga, tiek ir pražystanti – vieta, kurioje Dievas kuria naują gyvenimą. Šiame kontekste buvo kalbama apie krikščioniškojo gyvenimo esmę – „apsivilkti Kristaus rūbu“, tai yra priimti naują tapatybę Kristuje, gyventi Jo meile ir leisti Jo malonei perkeisti kasdienybę.
Vakare kelionės kulminacija- susitaikinimo pamaldos atvėrę erdvę Dievo gailestingumo patyrimui, Eucharistinė adoracija kvietė pasilikti tyloje Dievo akivaizdoje, o Šventosios Mišios – aukojamos kunigo Vytauto Mazirsko ir kunigo Deivido Baumilos – tapo bendruomenę vienijančiu tikėjimo centru. Kunigai taip pat klausė išpažinčių, lydėdami jaunimą asmeninio atsivertimo kelyje.
Jaunimą svetingai savo namuose priėmė Šventosios Šeimos seserys, kurių rūpestis kūrė aplinką, palankią ne tik bendrystei, bet ir dvasiniam augimui.
Dykuma, į kurią žengė šio savaitgalio dalyviai, atsiskleidė ne kaip tuštumos erdvė, bet kaip vieta, kurioje Dievas kalba žmogaus širdžiai, ugdo tikėjimą ir kviečia į brandesnį santykį su Juo.
